senoviškumas

senoviškùmas sm. (2) DŽ 1. → senoviškas 1: Lietuvių kalbos senoviškumo požymių kalbininkai ieškojo ir tebeieško tik liaudyje V.Myk-Put. Jis mėgdavo pasigirti savo giminės senoviškumu rš. Tokios apeigos vadinamos „senoviškumais“ Vr. 2. KŽ → senoviškas 3: Senoviškùmas, tamsta, nieko nepadarysi: nenorėjo žmonės vienkiemių, i gana Šd. Tėvelių nebėra, sesuo pasidarė svetima savo senoviškumu I.Simon. Vieni kiti mokytojai apreiškia ypatingą senoviškumą Vd.